Liongina Zazaitė–Polikaitienė

„Nuėjau dirbti į brigadą, kuri tiesė geležinkelį. Visa brigada pjaudavom mišką, versdavom medžius, dėliojom pabėgius. Man tada buvo tik šešiolika metų, o jau dirbau suaugusių brigadoje. Rankos nuo tokio sunkaus darbo taip sutindavo. Visą naktį sūrime laikydavau. Du metus išdirbau prie geležinkelio ir dar metus šakas miškuose genėjau. Geležinkelių tiesti atvažiuodavo užsiverbavę savanoriai, o šakas genėti nebuvo kam, tad mus stipresnes iš geležinkelių perkėlė prie šakų genėjimo. Šakas genėti buvo dar sunkiau. Malkas kapoti dar ir šiandien galiu. Sunkiausia buvo genėti egles: labai daug šakų. Rankas po darbo dienos taip geldavo ir čia jos labai tindavo. Labai sunkūs darbai būdavo.“

"Bet atėjo ruduo ir ankstyvą jo rytą Pasibeldė į langą dar uždarytą O įėję į vidų svetimi žmonės Jie neprašė vandens ar kitokios malonės Mama grąžė rankas, Dievą šaukė ir verkė O svečiai savo naudai popierius tvarkė Ėmė viską jie sau, net į mus nežiūrėjo Tiesa, kelio laimingo jie mums palinkėjo Išvažiavo lauku pakinkytas arkliukas Peržegnojo vaikus mama ir tėveliukas Liko liepos ir eglės ir lovos neklotos Nešerti gyvuliai, durys visur atlapotos Verkdama per laukus atskubėjo babytė Atsisveikint norėjo, dar ką pasakyti Bet tam buvo minutės tik kelerios duotos Nes mūsų šeima Sibiran buvo parduota Ir sugrūdo mus daugel į vieną vagoną Žmonės maišė pirmyn ir atgal po peroną Ir pradėjome tol nuo namų, nuo gimtinės O paskui vis tolyn ir tolyn nuo tėvynės Gyvulinis vagonas užrakintas, užkaltas Maistas duotas sausas ir šaltas Kai sustojo vandens atsinešti reikėjo Mamą tėtį ir kitus, ginkluoti lydėjo Iš toli elektros stulpai pranešinėjo Kad greit miestas bus, pro duris įleis vėjo Nes vagone tu viską daryti turėjai Nors iš gėdos ir raudai ir atsiprašinėjai Iš vagono paskui dar į baržą įkėlė Ten iš vis šaltis kaulus kiaurai pergėrė Ir pasikeitė visai peizažas, Tą išvydome visi ir senas ir mažas Negaliu aš ir šiandien niekam apsakyti Kaip gailėjau tavęs, Lietuvėlė mažyte O sapnavos kasdien brangios Mūšos ošimas O nubudus ir vėl vien tik nusivylimas Pagaliau atkeliavome ir į stojanką Prieš akis nameliukai. Ne. Nezemlianka Ir namų didesnių ten ištolo matyti Į kurį mes pateksime, tėti, mamyte? Ir suvarė mus daugel į namą didžiulį Ten kiti atvežti ant savų maišų guli Tarakonai ir blakės po sienas ropoja Per maišus ir dėžes nėr kur pastatyt koją. Neužilgo susirgom visi maliarija Iš kampų vien girdėti O Jėzau, Marija Nei laiškų, siuntinių, anei telegramos Viena laimė, kad niekas neatėmė mamos Kiek išvaikščiojai, mama, tu kojom kolchozų Nemokėdama ruskai beveik anei žodžio Kaip tau sekėsi nors bulves kelias išprašyti Kad nuo savo šeimos žiaurų badą nuvyti O mokykloje mes visi buvo lygūs O maišelyje nei vienos lietuviškos knygos Paklausti nemokėjome mes atsakyti O sunku ant širdies, negaliu aprašyti Bet gan greit mes rašyti skaityti išmokom Žaidėm, kamuolį spardėm ir šokom Ne tik paprastas dainas, bet ir kazački Kad net rusai iš mūsų stebėjos visi Po vieną pradėjome jau užsidirbti Nors ir buvo sunku, nenorėjos prisipažinti O mūs kūnus kapojo ir uodai ir maškos O uogaujant riaumodamos gąsdino meškos Augom žvalūs ir darbštūs, nenusiminę Mat į tėvus visi buvom atsigimę Vakarais mama pasakas sekė mums tyliai Taip be žiburio sumigdavom visi lyg mažyliai"

„Atėjo keliese iš valsčiaus ir pradėjo daiktų surašymą daryti: aprašė kokie baldai, kiek jų yra, kokie gyvuliai tvarte. Paskui pasakė, kad nebeitume niekur, nei į mokyklą, nei kitur ir prigrasino, kad nebandytume bėgti. Tėtis pradėjo klausinėti, piktintis: ‚Už ką mus tremiat? Kokia nauda iš ištremtos daugiavaikės šeimos? Kas gali turėti naudą iš mažų vaikų ir manęs seno ir ligoto?‘ Atėjusieji tada pasakė, kad jeigu turim kokį kitą žmogų, galim jį įskusti. Matyt jiems buvo nurodytas skaičius, kiek žmonių reikia ištremti. Tačiau tėtis atsisakė ką nors kitą įskusti. Sako: ‚Ne, tai į katrą aš dabar kaimyną galiu parodyti? Jeigu jau man čia ta strėlė, man lemta, tai ruošiamės ir viskas‘. Paskui sudėjo mūsų visus daiktus į pakinkytą vežimą ir nuvežė mus į kluoną, kuriame jau buvo daugiau ištremtųjų surinkta, paskui visus nuvežė į Panevėžį, o ten susodino į prekinius vagonus ir išriedėjom. Tuose prekiniuose vagonuose tai ištisai kas nors prie langelio sėdėdavo, budėdavo ir žiūrėdavo kur mus veža. Žiūrėdavom į mokyklinius atlasus, žemėlapius kur maždaug važiuojam. Dvi savaites vežė traukiniais, o paskui perkėlė į baržas ir dar baržomis plukdė dar dvi savaites.“