Následující text není historickou studií. Jedná se o převyprávění pamětníkových životních osudů na základě jeho vzpomínek zaznamenaných v rozhovoru. Vyprávění zpracovali externí spolupracovníci Paměti národa. V některých případech jsou při zpracování medailonu využity materiály zpřístupněné Archivem bezpečnostních složek (ABS), Státními okresními archivy (SOA), Národním archivem (NA), či jinými institucemi. Užíváme je pouze jako doplněk pamětníkova svědectví. Citované strany svazků jsou uloženy v sekci Dodatečné materiály.

Pokud máte k textu připomínky nebo jej chcete doplnit, kontaktujte prosím šéfredaktora Paměti národa. (michal.smid@ustrcr.cz)

Jonas Kadžionis (* 1928)

Nepasiklyskite miške ir savo sąžinėje

  • gimė 1928 m. Lietuvoje, Anykščių rajone

  • 1948 m. išėjo partizanauti

  • 1949-1953 m. buvo Laisvės rajono kovotojas, išsilaikęs tarp trijų paskutinių šio rajono partizanų, gyveno slapstydamasis miško bunkeriuose

  • vedė 1949 m., žmona Malvina Gedžiūnaitė-Kadžionienė-Sesutė - laisvės gynėja, karė savanorė, tremtinė

  • 1950 m. šeimai besislapstant bunkeryje gimė sūnus Antanas

  • 1953 m. kartu su žmona partizane buvo apgaule įviliotas į pasalą ir agentų smogikų suimtas

  • nuteisti po 25 metus kalėti ir po 5 metus tremties

  • kalėjo Rusijoje: Omske, Taišete, vėliau buvo kalinamas Mordovijoje bei Permėje (Rusija)

  • 1978 m. grįžo į Lietuvą

  • 1983 m. vėl ištremtas į Kaliningrado sritį (Rusija)

  • 1989 m. grįžo gyventi į Lietuvą

  • surado savo buvusio bunkerio vietą Dabužių miške, rūpinasi partizaninės kovos atminimo įamžinimu

  • apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino 3 laipsnio ordinu - Komandoro kryžiumi

Jonas Kadžionis

 

Jonas Kadžionis 1928 m. gimė Lietuvoje, Anykščių rajone, Piktagalio kaime Alekso ir Petronėlės Kadžionių šeimoje. Kaip ir dauguma to meto šeimų J. Kadžionio šeima buvo daugiavaikė. Joje augo 11 vaikų. Jono Kadžionio tėvai ūkininkavo, keli vyresnieji broliai tarnavo pas turtingesnius ūkininkus, seserys užsiėmė tradiciniais to meto amatais: siuvo, verpė, audė. J. Kadžionis, ketverius metus prieš Pirmąją sovietų okupaciją mokėsi Pieninių kaime (Anykščių r.) pradžios mokykloje, kurioje baigė keturis skyrius. Kaip ir daugumai to meto jaunuolių okupacijos ir karas sutrukdė tęsti tolimesnius mokslus, todėl gyvendamas tėvų namuose dirbo šeimos ūkyje. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu Jono Kadžionio šeima vertėsi gerai. Turėdami nemažai žemės ir daug dirbdami neblogai prasigyveno. Kaip mini J. Kadžionis, jo seserys jau galėdavo sau leisti rengtis taip, kad nebesiskirdavo nuo turtingųjų. Vienas iš Jono Kadžionio brolių, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje užsakė žurnalą „Karys“. Straipsniai esantys jame smarkiai prisidėjo prie visos šeimos vaikų pasaulėžiūros formavimo. Anot dabartinių Lietuvos istorikų, viena iš prielaidų kodėl tiek daug Lietuvos jaunuolių Antrosios sovietų okupacijos metais išėjo partizanauti būtent ir yra Nepriklausomoje Lietuvoje diegtas stiprus patriotinis ugdymas. Jono Kadžionio, kaip ir daugelio Nepriklausomoje Lietuvoje augusių jaunuolių paauglystėje susiformavusios vertybinės nuostatos padėjo pagrindus tolimesniam jų gyvenimo būdo pasirinkimui. Keli J. Kadžionio broliai išėjo partizanauti dar nepasibaigus karui. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje, 1948 m. pavasarį, ištrėmus dalį šeimos, vengdamas tarnybos sovietinėje kariuomenėje, prie jų prisijungė ir J. Kadžionis. 1948-1949 m. buvo Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio narys, Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Tigro būrio partizanas, pasirinkęs Bėdos slapyvardį. 1949-1953 m. J. Kadžionis-Bėda buvo Laisvės rajono kovotojas, išsilaikęs tarp trijų paskutinių šio rajono partizanų, gyveno slapstydamasis miško bunkeriuose Kavarsko-Dabužių-Traupio apylinkėse. 1949 m. vedė Malviną Gedžiūnaitę-Kadžionienę-Sesutę (1923-1992). J. Kadžionio žmona taip pat buvo partizanė, laisvės gynėja. 1952 m. sausį Jonui ir Malvinai Kadžioniams besislapstant bunkeryje gimė sūnus Antanas. 1953 m. J. Kadžionis kartu su žmona buvo apgaule įviliotas į pasalą ir agentų smogikų suimtas. 1953 m. rugsėjo 12 d. Pabaltijo karinis tribunolas jį ir jo žmoną nuteisė po 25 metus kalėti ir po 5 metus tremties. Po Kadžionių arešto ir išvežimo į lagerius, jų sūnų užaugino visai svetimi žmonės. Net ir būdamas lageryje, atskirtas nuo šeimos ir žinodamas, kad Lietuvoje vienas auga jo sūnus, J. Kadžionis atsisakė prašyti malonės ar prisipažinti buvęs suklaidintas. Atkalėjo Rusijoje visą jam skirtą bausmės laiką. Iš pradžių jis buvo laikomas Omske, kur dirbo medienos apdirbimo fabrike, paskui statė naftos perdirbimo gamyklą Taišete, vėliau buvo kalinamas Mordovijoje bei Permėje, dirbo lentpjūvėse. M. Kadžionienė iš lagerio buvo  paleista 1958 m. Buvo atsižvelgta į tai, jog Lietuvoje paliktas sūnus. Kadangi kalėjo atskirai, tais pačiais metais M. Kdžionienė aplankė J. Kadžionį lageryje. Iki 1978 m. šeima matėsi bene 16 kartų. Atlikus bausmę, 1978 m. ir J. Kadžioniui buvo leista grįžti į Lietuvą. Čia jis apsigyveno pas žmoną Pajūryje (Šilalės r.), dirbo Pajūrio bažnyčios valytoju. Sovietinės valdžios persekiojamas, jis kiek laiko slapstėsi, paskui buvo apkaltintas veltėdžiavimu ir 1983 m. vėl ištremtas į Kaliningrado sritį (Rusija), ten dirbo lentpjūvėje, kol 1989 m. išėjo į pensiją. Lietuvos Atgimimo metais J. Kadžionis gavo teisę grįžti gyventi į Lietuvą ir 1989 m. kovą čia persikėlė. J. Kadžionis 1998 m. balandžio 14 d. buvo pripažintas kariu savanoriu, 1998 m. gegužės 13 d. jam buvo suteiktas leitenanto karinis laipsnis. Dabar jis yra atkurtosios Algimanto apygardos partizanų vadas, dimisijos kapitonas, rūpinasi partizaninės kovos atminimo įamžinimu. Jo iniciatyva įrengtas memorialas žuvusiems Traupio apylinkių laisvės gynėjams atminti, paženklintos kelios partizanų kovų, žūties ar palaidojimų vietos Kavarsko apylinkėse. Jis surado savo buvusio bunkerio vietą Dabužių miške ir kartu su kitais entuziastais jį 2009 m. vasarą atkūrė, naudoja edukaciniams renginiams. J. Kadžionis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino 3 laipsnio ordinu - Komandoro kryžiumi. Laisvalaikiu kuria dainas ir eilėraščius, rašo prisiminimus.

 

Apklausė Ingrida Vilkienė, Eglė Šukytė-Malinauskienė, Tomas Kavaliauskas

© Všechna práva vycházejí z práv projektu: Survivors testimonies

  • Příbeh pamětníka v rámci projektu Survivors testimonies (Eglė Šukytė)